DI atsargų valdymas šiandien tampa viena svarbiausių temų įmonėms, kurios nori išlaikyti konkurencingą prekių pasiūlą ir kartu nemažinti apyvartinio kapitalo grąžos. Daug metų atsargų planavimas buvo pagrįstas dviem dalykais: planuotojų patirtimi ir ganėtinai paprastomis formulėmis. Vidutinė paklausa, vidutinis tiekimo laikas, kartą per metus perskaičiuotos saugos atsargos – tai buvo standartinė praktika. Tačiau kai atsirado keli pardavimo kanalai, sustiprėjo konkurencija, dažnos akcijos ir nuolat besikeičiantis asortimentas, tokie metodai pasidarė neefektyvūs.

Pagrindinė DI atsargų valdymo idėja – perkelti kasdienį sprendimų priėmimą nuo „spėjimo ir intuicijos“ prie nuolat atsinaujinančios analizės. Vietoj to, kad darbuotojai rankiniu būdu peržiūrėtų dešimtis ataskaitų ir Excel lentelių, DI modeliai patys analizuoja visus duomenų šaltinius ir pasiūlo, kokio lygio atsargos reikalingos kiekvienoje SKU–vietos kombinacijoje. Tai ypač aktualu, kai prekių yra tūkstančiai, o sandėlių ir parduotuvių – kelios dešimtys.

Praktikoje DI atsargų valdymas reiškia, kad sistema:

• nuolat skaito pardavimų ir atsargų judėjimo duomenis,
• stebi, kaip skirtingose vietose ir kanaluose keičiasi paklausa,
• įtraukia sezoniškumą, švenčių kalendorių, akcijas ir nuolaidas,
• vertina tiekėjų elgseną – pristatymo laiką, dalinius užsakymus, klaidų skaičių,
• sujungia visa tai į atsargų valdymo taisykles SKU–vietos lygiu.

Toks modelis leidžia daug greičiau pamatyti pokyčius. Pavyzdžiui, jei viename regione atsiranda naujas konkurentas ir paklausa ten krenta, DI algoritmas pastebės tai iš pardavimų duomenų ir pradės mažinti atsargas, užuot laukęs, kol žmogus pastebės problemą ataskaitose. Tuo tarpu kituose regionuose, kur paklausa auga, sistemos siūlomos prekės atsargų lygio ribos ir užsakymų kiekiai bus padidinti, kad būtų išvengta prekių trūkumo.

Labai svarbu pabrėžti, kad net ir toks pažangus DI atsargų valdymas nepanaikina neapibrėžtumo. Jei vadovaujamasi prognozėmis, tai prognozės – visada bus spėjimas, tik šiek tiek geresnis, paremtas daugiau duomenų ir geresniais algoritmais. Tai reiškia, kad vien DI prognozių neužtenka. Reikia ir patikimų, aiškių valdymo mechanizmų, kurie dirbtų su realiais, jau įvykusiais faktais – suvartojimu, vėlavimais, gamybos apimtimis. Štai kodėl verta kalbėti apie pažangiausius sprendimus – dinaminis buferių valdymas.

StockM sistema yra būtent tokio metodo pavyzdys. StockM sistemoje paklausa nėra prognozuojama, vietoj to naudojama dinaminio buferio logika – kiekvienai prekei ir lokacijai nustatomas atsargų buferis, kuris suskirstytas į zonas – raudoną, geltoną ir žalią. Jei atsargos dažnai krenta į raudoną zoną, buferis didinamas, jei užstringa žalioje – mažinamas.

Įmonėms, kuri svarsto apie DI atsargų valdymą, svarbu suprasti ir organizacinį aspektą. Vien įsidiegti algoritmą nepakanka. Reikia susitarti, kaip su juo bus dirbama: kas atsakingas už duomenų kokybę, kaip dažnai peržiūrimos taisyklės, kokiais atvejais planuotojai gali ir turi nukrypti nuo sistemos siūlymų.  Galiausiai DI atsargų valdymas nėra tik technologinis projektas. Tai verslo sprendimas, kuris leidžia:

• sumažinti prekių trūkumo atvejus ir prarastus pardavimus
• sumažinti perteklines atsargas ir sandėliavimo sąnaudas
• išlaisvinti apyvartines lėšas, kuris iki šiol buvo įšaldytos pertekliuje ar lėtai judančiose prekių grupėse
• suteikti atsargų planuotojams daugiau laiko strateginiams sprendimams priimti, o ne nuolatiniam „gaisrų gesinimui“.

Toks rezultatas pasiekiamas tada, kai DI atsargų valdymas įdiegtas ne tik kaip programinė įranga, bet ir kaip naujas darbo būdas, o StockM sistema tampa kasdieniu įrankiu, kuriuo pasitikima ir kurio signalai realiai naudojami priimant sprendimus.